1Nesilinksmink, Izraeli,
nedžiūgauk, kaip daro kitos tautos,
nes atsitraukdamas nuo savo Dievo
elgeisi kaip kekšė.
Tu mėgai kekšės užmokestį kiekviename klojime.
2Klojimas ir vyno spaudykla jų neišmaitins,
jiems pritrūks naujo vyno.
3Jie nebegyvens VIEŠPATIES krašte;
Efraimas turės sugrįžti į Egiptą,
o Asirijoje jie valgys nešvarų maistą.
4Vyno liejamųjų atnašų VIEŠPAČIUI jie nebeatnašaus,
jų skerdžiamosios aukos jam nebus malonios
ir bus jiems kaip šermenų duona.
Visi, kas ją valgys, taps nešvarūs,
nes jų duona bus tik alkiui patenkinti,
bet į VIEŠPATIES Namus nepateks.
5Ką jūs darysite iškilmės dieną
ir VIEŠPATIES šventės dieną?
6Net jeigu jie ištrūktų iš pražūties,
Egiptas juos surinks,
Nofas juos palaidos.
Jų brangius sidabro daiktus
paveldės dilgėlės,
o jų palapinėse augs erškėčiai.
7Atėjo bausmės dienos,
atėjo atlygio dienos,
ir Izraelis tai žino!
‘Pranašas – kvailas,
dvasios vyras – pamišęs!’
Kadangi didelė tavo kaltė,
didelis ir priešiškumas.
8Efraimo sargybinis mano Dievui – pranašas,
tačiau medžiotojo žabangos jam paspęstos ant visų kelių,
ir jis puolamas net Dievo Namuose.
9Jie skendi ištvirkimo gelmėse
kaip Gibėjos dienomis.
Jis atmins jų kaltę,
nubaus už nuodėmes.
10Lyg vynuoges dykumoje
aš radau Izraelį.
Lyg pirmą vaisių
ant pirmųjų metų figmedžio
aš pamačiau jūsų protėvius.
Bet atėję į Baal Peorą,
jie atsidavė Gėdai
ir tapo pasibjaurėtini
kaip ir jų pamiltas daiktas.
11Efraimo garbė nuskris kaip paukštis;
nebus nei gimimo, nei nėštumo, nei pradėjimo!
12Net jeigu jie užaugintų vaikų,
aš padarysiu juos bevaikius,
ir nė vienas nebus paliktas.
Ak, vargas jiems, kai juos palieku!
13Efraimas, kai jį pamačiau, buvo kaip jauna palmė,
pasodinta gražioje lankoje,
bet dabar Efraimas turi atiduoti savo vaikus nužudyti.
14‘Duok jiems, VIEŠPATIE!’
Ką jiems duosi?
Duok jiems nevaisingas įsčias
ir užtrūkusias krūtis.
15Visas jų nedorumas prasidėjo Gilgale;
taip, ten pradėjau jų neapkęsti.
Dėl jų nedorų darbų
išvarysiu juos iš savo namų.
Daugiau nebemylėsiu jų;
visi jų didžiūnai – maištininkai.
16Efraimas palaužtas;
jų šaknis nudžiūvusi,
jie nebeduos vaisių.
Nors jie ir gimdytų,
išžudysiu jų branginamus įsčių vaisius“.
17Mano Dievas juos atmes,
nes jie jo neklausė,
ir jie taps klajūnais tarp tautų.
